8 000 metrų viršūnė – tik pusiaukelė. Saulius Damulevičius
Asmeninio albumo nuotraukos
I dalis

Įsisukus kasdienybės rate dažnai būna labai sunku iš šalies pažvelgti į situaciją, komandą, iškylančias problemas, nors būtent toks žvilgsnis padeda realiau įvertinti padėtį ir priimti tinkamus sprendimus. Tokiais atvejais galima išbandyti kitą būdą – pamėginti rutinines problemas perkelti į kitą erdvę, nušviečiančią jas kitomis spalvomis. Kaip tai padaryti?

Na, vienas iš būdų – pakelti visas tas problemas į aštuonių kilometrų aukštį, tarp vėjų, sniego lavinų, išretėjusio oro. Sakote, sunku įsivaizduoti, nes ten nebuvote? Ten buvo „Shibui“ lektorius Saulius Damulevičius – vienas žinomiausių Lietuvos alpinistų. Su juo ir kalbamės apie tai, kas bendro tarp kopimo į aštuonių kilometrų aukščio viršūnę ir verslo? Kokias pamokas galima parsinešti iš kalnų ir kaip jas pritaikyti kasdienybėje?

Maršrutą paprasčiau įveikti suskaidžius jį dalimis

„Ir versle, ir alpinizme esminiai principai tie patys. Priartėjus prie kalno jis gali atrodyti neįveikiamas – sutrūkinėję ledynai, stačios sienos, aplink dunda lavinos. Todėl maršrutą suskaidau dalimis ir pasiruošiu atskirai įveikti kiekvieną atkarpą. Galvoju tik apie tai, kokie sunkumai ir iššūkiai manęs lauks kiekvieną dieną. Kopsime sniegu, ledu, ar uolomis? O gal reikės ilgai eiti, daug nešti? Jei galvotum apie viską iš karto, tiesiog sulūžtum nuo tokios užduoties. Kaip ir su visomis didelėmis problemomis ar sudėtingais projektais – pirmiausia būtina turėti bendrą planą, tuomet išskaidyti jį į mažesnius klausimus, kuriuos galime nuosekliai išspręsti“, – įsitikinęs alpinistas. Šią vasarą tas pačias tiesas jam teko pritaikyti kopiant į 8047 m aukščio Brod Piko (angl. Broad Peak) viršūnę Pakistane.

Patirtis ir pasirengimas padeda minimizuoti rizikas

Svarbi kalnų pamoka – nesitikėti greito rezultato. Aukštuminis alpinizmas reikalauja daug pasiruošimo ir nuoseklaus patirties kaupimo. Ekspedicijos metu taip pat būtina išlikti kantriam – pakankamai aklimatizuotis, laikytis kopimo grafiko, sulaukti palankių sąlygų.

„Jei galvoji, kad bus lengvas įkopimas, galvok iš naujo, nes „aštuoniatūkstantininkų“ lengvų nebūna, tai aukščiausios pasaulio viršūnės. Turi labai gerai įsivertinti savo galimybes ir nepamiršti, kiek daug nuo tavęs nepriklauso. Alpinistai sako, kad kalnas visada bus geriau pasiruošęs nei tu, visada turės kokių nors siurprizų. Kalnuose pavojaus faktoriai skirstomi į subjektyvius ir objektyvius. Subjektyvūs priklauso nuo tavęs ir tavo komandos: pasiruošimo, įgūdžių, patirties ir panašių dalykų. Objektyviems pavojams – lavinoms, oro sąlygoms, žemės drebėjimams ar griūtims – žmogus neturi jokios įtakos. Be abejo, patirtis padeda sumažinti galimas rizikas, tačiau visiškai jų nepanaikina. Pavyzdžiui, siekiant išvengti lavinų, negalima kopti iškart po snygio, patartina pavojingas atkarpas įveikti greičiau ar į maršrutą išeiti kaip galima anksčiau, kol sniegas tvirčiausias“, – pašnekovo nuomone, supratimas, kad niekas nuo tavęs 100 proc. nepriklauso, padeda ir versle.

Kopti aukštyn ar leistis žemyn nepasiekus viršūnės?

Tradiciškai visuose alpinistų pasakojimuose dominuoja viršūnė, net versle sakome – jis pasiekė viršūnę. Tačiau, pasak pašnekovo, kalnuose svarbiausia ne viršūnė, o sėkmingas nusileidimas.

„Be abejo, viršūnė yra svarbi. Tai pagrindinis tikslas, dėl kurio vykstame į ilgas ekspedicijas ant pasaulio stogo. Tačiau daugelis pamiršta, kad viršūnė tėra pusė kelio – svarbu ne tik įkopti, bet ir nusileisti nuo jos“, – paaiškina Saulius.

Kiek teko girdėti, sunkiausias sprendimas alpinistams – atsisakyti savo pirminio plano įkopti į viršūnę ir apsisukus leistis žemyn. Galima tik įsivaizduoti, kokį sudėtingą sprendimą tenka priimti septynių ar aštuonių kilometrų aukštyje prie šlaito prigludusiam alpinistui – viršūnė, atrodo, jau čia pat, ranka pasiekiama, tai – tikslas, kuriam skirta tiek laiko, atiduota tiek jėgų, galiausiai, pinigų, ir staiga – viską metus leistis žemyn? O gal pavyks, gal spėsi ir užkopti, ir sėkmingai nusileisti?

„Mūsų organizmų techninė specifikacija nebuvo ruošta tokiems dideliems aukščiams. Taip vadinamoje „mirties zonoje“, kuri prasideda maždaug 7-8 km aukštyje, joks organizmas negali išgyventi daugiau kelių parų, o kartais – ir keliasdešimt valandų. Net ir turint aklimatizaciją sunku judėti, miegoti, pasisavinti kalorijas iš maisto, todėl jėgos greitai senka. Be to, dideliame aukštyje deguonies trūksta ne tik raumenims, bet ir smegenims. Todėl kritiniu momentu gali būti sudėtinga priimti tinkamą sprendimą. Kad būtų lengviau apsispręsti, dar prieš išvykdamas apgalvoju įvairias situacijas ir sukuriu konkrečius veikimo scenarijus. Taip pat kalnuose vadovaujuosi tam tikromis taisyklėmis. Pavyzdžiui, siekdamas nepasiduoti viršūnės karštinei, nusistatau saugų „apsisukimo laiką“. Nepasiekęs viršūnės iki numatyto termino, turiu leistis žemyn, kad ir kaip skaudu būtų“, – pasakojo Saulius apie sunkiai priimamus sprendimus.

Iš S. Damulevičiaus kalnų dienoraščio:

„Liepos 26 d. prieš pat vidurnaktį kopiau snieginiais Brod Piko šlaitais 7450 m aukštyje. Kopimo sąlygos buvo tiesiog idealios: naktis neįtikėtinai šilta, be menkiausio vėjelio, kelią nušviečia mėnulis. Vis dar negaliu patikėti, kad viskas taip puikiai susiklostė. Prieš porą dienų kopdamas į C2 (6250 m), buvau taip išsekintas saulės ir patižusio sniego, kad palapinę pasiekiau per šešiolika valandų vietoje planuotų devynių. Žemesnėje C2 (6150 m) gaivindamasis arbata su sausainiais svarsčiau, ar per kelias valandas sugebėsiu atsistatyti tiek, kad sugebėčiau pasiekti šturminę stovyklą. O štai šiandien einu maršruto priekyje nuo pat kopimo pradžios!

Į viršūnę kartu su Israfilu, Vitalijumi ir Antonu išėjome 19:30 val. – pirmieji iš keliolikos žmonių grupės. Pradėjęs minti pėdas karavano priekyje beveik iki pat C4 (7350 m) kopiau atsiplėšęs nuo pagrindinės grupės.

Po kurio laiko, vėl eidamas priekyje, mintyse perbėgau likusius du trečdalius maršruto: „Pirmiausia perlipsime sniego sienelę, apeisime didįjį plyšį ir traversu pasieksime išėjimą į balną. Manau, tam užtruksime kokias keturias valandas – kaip tik pradės aušti. Nuo balno kopsime viršūnės ketera iki taip vadinamos netikrosios viršūnės, o paskui pasieksime ir tikrąją – dar kokios keturios valandos darbo. Ir viskas!“ Įsivaizdavau, kaip pasveikinsime vienas kitą su gražiu įkopimu, kaip iškelsiu Lietuvos trispalvę ir Vytį, kaip į bazę ir namus pasiųsiu žinutę: „Viršūnė!“.

„BUF!!!“, – mano svajones nutraukia duslus garsas. Tuo pat metu visu kūnu pajuntu, kaip šlaitas smuktelėjo žemyn. Pažvelgęs į viršų, per porą metrų nuo savęs pastebiu įtrūkimą. Suprantu, kad stoviu beveik 8 km aukštyje ant suledėjusio sniego lentos, kuri bet kada gali atitrūkti ir nulėkti su manimi žemyn“.

Laukite tęsinio