Įsisukus kasdienybės rate dažnai būna labai sunku iš šalies pažvelgti į situaciją, komandą, iškylančias problemas, nors būtent toks žvilgsnis padeda realiau įvertinti padėtį ir priimti tinkamus sprendimus. Tokiais atvejais galima išbandyti kitą būdą – pamėginti rutinines problemas perkelti į kitą erdvę, nušviečiančią jas kitomis spalvomis. Kaip tai padaryti?

Na, vienas iš būdų – pakelti visas tas problemas į aštuonių kilometrų aukštį, tarp vėjų, sniego lavinų, išretėjusio oro. Sakote, sunku įsivaizduoti, nes ten nebuvote? Ten buvo „Shibui“ lektorius Saulius Damulevičius – vienas žinomiausių Lietuvos alpinistų. Su juo ir kalbamės apie tai, kas bendro tarp kopimo į aštuonių kilometrų aukščio viršūnę ir verslo? Kokias pamokas galima parsinešti iš kalnų ir kaip jas pritaikyti kasdienybėje?

Maršrutą paprasčiau įveikti suskaidžius jį dalimis

„Ir versle, ir alpinizme esminiai principai tie patys. Priartėjus prie kalno jis gali atrodyti neįveikiamas – sutrūkinėję ledynai, stačios sienos, aplink dunda lavinos. Todėl maršrutą suskaidau dalimis ir pasiruošiu atskirai įveikti kiekvieną atkarpą. Galvoju tik apie tai, kokie sunkumai ir iššūkiai manęs lauks kiekvieną dieną. Kopsime sniegu, ledu, ar uolomis? O gal reikės ilgai eiti, daug nešti? Jei galvotum apie viską iš karto, tiesiog sulūžtum nuo tokios užduoties. Kaip ir su visomis didelėmis problemomis ar sudėtingais projektais – pirmiausia būtina turėti bendrą planą, tuomet išskaidyti jį į mažesnius klausimus, kuriuos galime nuosekliai išspręsti“, – įsitikinęs alpinistas. Šią vasarą tas pačias tiesas jam teko pritaikyti kopiant į 8047 m aukščio Brod Piko (angl. Broad Peak) viršūnę Pakistane.

Patirtis ir pasirengimas padeda minimizuoti rizikas

Svarbi kalnų pamoka – nesitikėti greito rezultato. Aukštuminis alpinizmas reikalauja daug pasiruošimo ir nuoseklaus patirties kaupimo. Ekspedicijos metu taip pat būtina išlikti kantriam – pakankamai aklimatizuotis, laikytis kopimo grafiko, sulaukti palankių sąlygų.

„Jei galvoji, kad bus lengvas įkopimas, galvok iš naujo, nes „aštuoniatūkstantininkų“ lengvų nebūna, tai aukščiausios pasaulio viršūnės. Turi labai gerai įsivertinti savo galimybes ir nepamiršti, kiek daug nuo tavęs nepriklauso. Alpinistai sako, kad kalnas visada bus geriau pasiruošęs nei tu, visada turės kokių nors siurprizų. Kalnuose pavojaus faktoriai skirstomi į subjektyvius ir objektyvius. Subjektyvūs priklauso nuo tavęs ir tavo komandos: pasiruošimo, įgūdžių, patirties ir panašių dalykų. Objektyviems pavojams – lavinoms, oro sąlygoms, žemės drebėjimams ar griūtims – žmogus neturi jokios įtakos. Be abejo, patirtis padeda sumažinti galimas rizikas, tačiau visiškai jų nepanaikina. Pavyzdžiui, siekiant išvengti lavinų, negalima kopti iškart po snygio, patartina pavojingas atkarpas įveikti greičiau ar į maršrutą išeiti kaip galima anksčiau, kol sniegas tvirčiausias“, – pašnekovo nuomone, supratimas, kad niekas nuo tavęs 100 proc. nepriklauso, padeda ir versle.

Kopti aukštyn ar leistis žemyn nepasiekus viršūnės?

Tradiciškai visuose alpinistų pasakojimuose dominuoja viršūnė, net versle sakome – jis pasiekė viršūnę. Tačiau, pasak pašnekovo, kalnuose svarbiausia ne viršūnė, o sėkmingas nusileidimas.

„Be abejo, viršūnė yra svarbi. Tai pagrindinis tikslas, dėl kurio vykstame į ilgas ekspedicijas ant pasaulio stogo. Tačiau daugelis pamiršta, kad viršūnė tėra pusė kelio – svarbu ne tik įkopti, bet ir nusileisti nuo jos“, – paaiškina Saulius.

Kiek teko girdėti, sunkiausias sprendimas alpinistams – atsisakyti savo pirminio plano įkopti į viršūnę ir apsisukus leistis žemyn. Galima tik įsivaizduoti, kokį sudėtingą sprendimą tenka priimti septynių ar aštuonių kilometrų aukštyje prie šlaito prigludusiam alpinistui – viršūnė, atrodo, jau čia pat, ranka pasiekiama, tai – tikslas, kuriam skirta tiek laiko, atiduota tiek jėgų, galiausiai, pinigų, ir staiga – viską metus leistis žemyn? O gal pavyks, gal spėsi ir užkopti, ir sėkmingai nusileisti?

„Mūsų organizmų techninė specifikacija nebuvo ruošta tokiems dideliems aukščiams. Taip vadinamoje „mirties zonoje“, kuri prasideda maždaug 7-8 km aukštyje, joks organizmas negali išgyventi daugiau kelių parų, o kartais – ir keliasdešimt valandų. Net ir turint aklimatizaciją sunku judėti, miegoti, pasisavinti kalorijas iš maisto, todėl jėgos greitai senka. Be to, dideliame aukštyje deguonies trūksta ne tik raumenims, bet ir smegenims. Todėl kritiniu momentu gali būti sudėtinga priimti tinkamą sprendimą. Kad būtų lengviau apsispręsti, dar prieš išvykdamas apgalvoju įvairias situacijas ir sukuriu konkrečius veikimo scenarijus. Taip pat kalnuose vadovaujuosi tam tikromis taisyklėmis. Pavyzdžiui, siekdamas nepasiduoti viršūnės karštinei, nusistatau saugų „apsisukimo laiką“. Nepasiekęs viršūnės iki numatyto termino, turiu leistis žemyn, kad ir kaip skaudu būtų“, – pasakojo Saulius apie sunkiai priimamus sprendimus.

Iš S. Damulevičiaus kalnų dienoraščio:

„Liepos 26 d. prieš pat vidurnaktį kopiau snieginiais Brod Piko šlaitais 7450 m aukštyje. Kopimo sąlygos buvo tiesiog idealios: naktis neįtikėtinai šilta, be menkiausio vėjelio, kelią nušviečia mėnulis. Vis dar negaliu patikėti, kad viskas taip puikiai susiklostė. Prieš porą dienų kopdamas į C2 (6250 m), buvau taip išsekintas saulės ir patižusio sniego, kad palapinę pasiekiau per šešiolika valandų vietoje planuotų devynių. Žemesnėje C2 (6150 m) gaivindamasis arbata su sausainiais svarsčiau, ar per kelias valandas sugebėsiu atsistatyti tiek, kad sugebėčiau pasiekti šturminę stovyklą. O štai šiandien einu maršruto priekyje nuo pat kopimo pradžios!

Į viršūnę kartu su Israfilu, Vitalijumi ir Antonu išėjome 19:30 val. – pirmieji iš keliolikos žmonių grupės. Pradėjęs minti pėdas karavano priekyje beveik iki pat C4 (7350 m) kopiau atsiplėšęs nuo pagrindinės grupės.

Po kurio laiko, vėl eidamas priekyje, mintyse perbėgau likusius du trečdalius maršruto: „Pirmiausia perlipsime sniego sienelę, apeisime didįjį plyšį ir traversu pasieksime išėjimą į balną. Manau, tam užtruksime kokias keturias valandas – kaip tik pradės aušti. Nuo balno kopsime viršūnės ketera iki taip vadinamos netikrosios viršūnės, o paskui pasieksime ir tikrąją – dar kokios keturios valandos darbo. Ir viskas!“ Įsivaizdavau, kaip pasveikinsime vienas kitą su gražiu įkopimu, kaip iškelsiu Lietuvos trispalvę ir Vytį, kaip į bazę ir namus pasiųsiu žinutę: „Viršūnė!“.

„BUF!!!“, – mano svajones nutraukia duslus garsas. Tuo pat metu visu kūnu pajuntu, kaip šlaitas smuktelėjo žemyn. Pažvelgęs į viršų, per porą metrų nuo savęs pastebiu įtrūkimą. Suprantu, kad stoviu beveik 8 km aukštyje ant suledėjusio sniego lentos, kuri bet kada gali atitrūkti ir nulėkti su manimi žemyn“.

Iš S. Damulevičiaus kalnų dienoraščio:

„Foti, sustok, kur esi! Šlaitas nestabilus!“ – įspėju kolegą ir paprašau per žmonių grandinę perduoti žinią Israfilui ir rusų slidininkams, kad šie įsijungtų radijo stoteles. Jungiu savąją ir netrukus išgirstu Antoną, prašantį patikslinti situaciją. Pasakoju, kas nutiko, ir kad mano supratimu, šlaitas per daug pavojingas. Prašau jų, kaip sniego ekspertų ir instruktorių, įvertinti situaciją. Antonas klausia, ar matau sniego sienelę, kuria turėtų baigtis ši atkarpa. Atsakau, kad nieko negaliu įžiūrėti, bet pabandysiu palipti šiek tiek aukščiau.

Užsidedu kuprinę ir bandau kaip įmanoma atsargiau judėti šlaitu. Nepaisant mano pastangų, šlaitas plyšta dar bent porą kartų. Kiekvieną kartą širdis nusirita į kulnus. Kaskart žengiu dar penkiolika žingsnių ir blyškia prožektoriaus šviesa skenuoju virš savęs esantį šlaitą. Tamsoje neįžvelgdamas tolesnio maršruto, galiausiai nusprendžiu, kad iki sienelės liko ne mažiau kaip 50, o gal ir visas 100 metrų. „7500 m aukštyje – ne vieta žaisti rusišką ruletę“, – tariu sau ir sustoju. Laukdamas atsakymo iš bendražygių, kelias minutes žvelgiu į juodą prarają, kuria apačioje užsibaigia šis ledu blizgantis šlaitas. Nuo ten iki ledyno – du kilometrai tuštumos.

Pagaliau vėl atgyja mano racija. Antonas raportuoja: „Sauliau, atlikome testą: sąlygos tokios, kad mažiausias krustelėjimas gali lemti laviną. Jei ne dabar, tai įdienojus visas šlaitas gali nugarmėti žemyn. Reikia leistis.“

Sprendimą esu priėmęs, todėl ilgai nedelsiu atsakydamas, nes ir taip jau kone pusantros valandos esu ant šio pavojingo šlaito. „Viską supratau, leidžiuosi“, – pranešu per raciją ir prieš apsisukdamas mintyse suplanuoju saugiausią nusileidimo kelią.

Matau, kad visos apačioje esančios švieselės jau šviečia žemyn: neatsirado nė vieno „narsuolio“, panorusio šiąnakt panaudoti savo sėkmės kreditą. Lik sveika, viršūne! Šiemet du kartus teko apsisukti nepasiekus Tavęs. Nors praeitą kartą tebuvo likę mažiau nei šimtas (vertikalių) metrų...“

Gyvenimas maksimalios koncentracijos sąlygomis

Klausantis Sauliaus vis knieti užduoti turbūt dažniausiai alpinistų girdimą klausimą: „Tai ko ten kopiate?“ Taip, ne visiems žmonėms geriausios atostogos viešbutyje „viskas įskaičiuota“, bet ir kalnuose yra daug kitų veiklų, nebalansuojant ant siauros atbrailos aštuonių kilometrų aukštyje. Na, būkime atviri – komforto jokio (Saulius kopia be deguonies ir nešikų pagalbos), o ir prizas – viršūnė – pasiekiamas toli gražu ne visada. Tad motyvai kokie?

„Atsakyti į šį klausimą nėra paprasta. Tačiau vienareikšmiai – tokios ekspedicijos leidžia į savo gyvenimą pažvelgti kitu kampu. Aukštyje suvoki, kad niekas nėra savaime duota. Netgi pats gyvenimas, kuris čia atrodo kaip duotybė, ten reikalauja nemažų pastangų. Kaip nesušalti, rasti vietą palapinei pastatyti, atstatyti jėgas... Ir svarbiausia – kaip nepadaryti esminių klaidų, kurios įstumtų tave ir komandą į pavojų. Kaip ir klaidos, kiekvieno žingsnio ar sprendimo kaina gali būti didžiulė. Todėl privalau kiekvieną akimirką susitelkti, į tai, ką darau, kopti maksimalaus susikaupimo būsenoje. Draugas yra svarstęs – ką galėtume pasiekti darbe, kiek nuveikti versle, jei galėtume ir čia išlaikyti tokią būseną. Tačiau reikia pripažinti, kad ten mažiau socialinio triukšmo, darbinio streso ir kitų išorinių dirgiklių. Gyvenimas kitoks, tarsi išgrynintas. O tai leidžia labiau susitelkti į tikslą, darbą su komanda, pilnai išnaudoti turimas priemones ir geriau įvertinti situaciją“, – pasakoja alpinistas apie unikalias patirtis, kurios vėliau praverčia ir čia, žemumose.

Nuo kopimo į aukščiausias planetos viršūnes jo nesustabdė nei talibų išpuolis Pakistane, nei šalia kopusių bendražygių žūtys, nei prieš pora metų trūkusi jį laikiusi virvė.

„Sakoma, tam, jog lėktuvas nukristų, turi vienu metu susidėti septyni faktoriai. Panašiai ir kalnuose. Alpinizmo veteranai pasakoja, kad visuomet būna du skambučiai, du įspėjimai, o trečias – jau prie dangaus vartų. Kad įžvelgtum tuos įspėjimus ir spėtum išvengti nelaimės, turi išlikti atidus. Tačiau valandų valandas kopiant dideliame aukštyje, šaltyje, be miego ir adekvataus maisto, sunku išlaikyti dėmesį. Padarai vieną klaidą, kitą, o paskui įvykiai rutuliojasi labai staigiai: atrodo, vieną akimirką dar viskas gerai, o kitą jau jauti, kaip čiuoži šlaitu žemyn. Todėl pastebėjęs klaidas – pavyzdžiui, kai netyčia užminu ant saugos virvės ar „kate“ užkabinu savo batą – žinau, kad privalau sustoti ir bent šiek tiek pailsėti. Trumpa pertrauka ar arbatos gurkšnis kartais gali laiku nutraukti tą nesėkmių grandinę“, – prisimena pašnekovas kalnų pamokas.

Apie alpinistus dažnai sakoma, kad jie tiesiog adrenalino fanai.

„Negaliu atsakyti už visus, bet man atvirkščiai – kalnuose nesinori jokio adrenalino. Adrenalinas organizme išsiskiria tik „avarinėse“ situacijose, kai gyvybei gresia realus, neišvengiamas pavojus. Jei taip nutinka, laikas tarytum sulėtėja, įgauni daugiau jėgų, sutelki dar daugiau dėmesio, ir žiūrėk, kartais dėl to pavyksta išsigelbėti. Kitaip tariant, tai yra lyg gelbėjimosi ratas, iškritus iš laivo per audrą. Ar norėtumėt atsidurti tokioje būsenoje? Spėju, kad ne“, – nesutinka su klijuojama adrenalino fanų etikete alpinistas.

Tikslui pasiekti būtina aistra ir ištvermė

Alpinizmas gali akivaizdžiai pademonstruoti, kad sėkmę lemia didžiulis noras pasiekti tikslą ir ištvermė – dvi pagrindinės sudedamosios, verčiančios kęsti šaltį, kasdien vėl ir vėl kopti apledėjusiais šlaitais.

„Aukščiausios viršūnės užburia. Aštuoniatūkstantininkų, iškilusių virš taip vadinamos „mirties zonos“, yra vos keturiolika. Lietuviai dar nėra įkopę į šešias aukščiausias viršūnes. Visi kalnai skiriasi ne tik aukščiu, bet ir keliamais iššūkiais, geografija, ankstesnių kopimų istorijomis... Vieni žmonės pradeda nuo Everesto, kiti renkasi nuoseklesnį kelią. Kadangi kopiu be papildomo deguonies, man būtina atsargiau rinktis tikslus ir palengva, tikslingai kaupti patirtį. Tikiu, kad atkaklumas ir nuoseklumas leidžia atlikti dalykus, kurie iš pradžių atrodo neįmanomi. Visgi svarbu nepamiršti, kad viršūnė nėra pagrindinis tikslas. Svarbus visas procesas, nuo pasirengimo iki sėkmingo nusileidimo į bazinę stovyklą. Juk viršūnė alpinistui tėra pusė kelio, o pusiaukelėje negali atsipalaiduoti. Kaip kopiant į viršų skaičiavome žingsnius, besileisdami skaičiuojame valandas, likusias iki sutemų. Kalnai neleidžia pamiršti, kad „mirties zonoje“ joks organizmas negali išgyventi ilgiau nei keliasdešimt valandų. Todėl aiškiai suprantame, koks trapus gyvenimas ir koks brangus laikas. Dėl to esame priversti nuolat vertinti situaciją, sverti savo galimybes, priiminėti sprendimus. Grįžus atgal į komforto zoną lengva pamiršti, kad laikas čia taip pat ribotas. Tą pastebi tik kai nugyveni ne vieną dešimtmetį, įgyji gerokai išminties ir patirties, arba kai nutinka nelaimė – pačiam ar kažkam iš artimųjų. Tuomet esminiai klausimai iškyla prieš akis, pradedi galvoti, kas esi ir kaip nori įprasminti savo buvimą. Tad esminiai principai ir kalnuose, ir kasdienybėje yra tie patys“, – apibendrina pašnekovas.

Gal šios pamokos ir yra viena iš alpinizmo žavesio paslapčių? Galite ir patys paklausti Sauliaus Damulevičiaus, jei atsakymo neišgirsite per jo pranešimą „Kaip pasiruošti įkopti į AUKŠTĄ kalną“.