Tiesą sakant, realiai vėjas mažai prisideda prie sėkmės, nes kompetentinga, darni komanda net ir tą patį vėją gali taip sėkmingai nukreipti į bures, kad pergalė gerokai priartėtų. Arba priešingai.

Šia tema gali daug papasakoti vienas naujausių „Shibui“ pranešėjų Rokas Milevičius, „The Ocean Race“ buriuotojas, „Ambersail 2 komandos” kapitonas. Apie komandos dinamiką, lyderystę jis kalba ne remdamasis teorija, bet savo asmenine patirtimi – ir sėkminga, ir nelabai. Iš visų situacijų galima pasisemti vertingos patirties, jei tik to nori.

Iš Londono olimpinių žaidynių į „The Ocean Race“

Kokia svarbi komanda Rokas pirmą kartą patyrė 2014-2015 metais dalyvaudamas garsiausiose pasaulyje „Volvo Ocean Race“ buriavimo varžybose. Ši prestižinė regata vyksta kas trejus metus, o plaukimas aplink pasaulį trunka daugiau nei devynis mėnesius, keliais etapais, per kuriuos buriuotojai aplanko visus kontinentus.

Atskiri etapai tęsiasi po kelias savaites, o pergalę, pavyzdžiui, buriuojant iš Naujosios Zelandijos iki Brazilijos krantų gali nulemti penkiolikos minučių skirtumas. Įvertinus, kad visi dalyviai plaukia vienodomis „Vo-65“ modelio jachtomis, praktiškai tomis pačiomis sąlygomis, akivaizdu, kad pergalė priklauso tik nuo komandos. Tad galima tik įsivaizduoti, kokia atidi atranka vyksta ir kokia konkurencija tarp norinčių tapti šių legendinių varžybų nariais – visi geriausi pasaulio buriuotojai svajoja atsidurti tarp tų keliasdešimties laimingųjų (varžybose dalyvauja aštuoni laivai, kurių įgulą sudaro aštuoni komandos nariai ir žurnalistas).

Kaip prisipažįsta R. Milevičius, pakliūti į šias lenktynes vilčių buvo labai nedaug, tačiau kai išgirdo, kad garsusis olandų „Team Brunel“ kapitonas Bouwe'as Bekkingas ieško dviejų įgulos narių, kurių amžius būtų iki trisdešimties metų, ryžosi bandyti laimę.

„Na, pagalvojau, gal pavyks nors susipažinti su legendiniu B. Bekkingu“, – prisiminė savo tuometines nuotaikas Rokas.

Tiesa, jaunas buriuotojas jau turėjo ką įrašyti į savo CV: tai ir dalyvavimas Londono olimpinėse žaidynėse, ir gera praktika plaukiojant lietuviškąja „Ambersail“. Nepaisant to, žinutė iš „Team Brunel“ Rokui buvo maloni staigmena – jis buvo vienas iš trisdešimties kandidatų, kuriuos B. Bekkingas pakvietė dalyvauti antrame atrankos etape. Įvertinus, kad pretendentų skaičius siekė tris šimtus, tai jau buvo didelis pasiekimas.

„Čia buvo vertinamas mūsų fizinis pasirengimas, sveikata, turėjome atlikti daugybę psichologinių testų“, – prisimena antrąjį atrankos etapą pašnekovas.

Į trečiąjį, vykusį jau laive, lietuvis taip pat pateko – ir čia buvo likę tik penki pretendentai. Jis neslepia – tai buvo tikrai nelengvas išbandymas, įvertinant, kad kiti įgulos nariai – patyrę buriuotojai. Fizinis pasirengimas ruošiantis olimpiadai, patirtis plaukiojant su „Ambersail“, o ypač – nuolat kylanti mokymosi kreivė per trečiąjį etapą, nulėmė, kad vienas iš dviejų visus atrankos etapus įveikusių kandidatų buvo lietuvis.

Netinkamai parinktas komandos narys gali kainuoti gyvybę

„Atsakymas, kodėl atranka tokia griežta ir sudėtinga, paprastas – plaukiant kiekvieno gyvybė priklauso nuo kiekvieno. Tiesiogine to žodžio prasme. Laive yra aštuoni žmonės, budime vachtomis, realiai vienu metu laivą valdo keturi žmonės. Todėl kapitonas turi būti absoliučiai tikras, kad kiekvienas iš įgulos narių bet kuriuo metu padarys viską, kad laivas kuo geriau plauktų į priekį. Mes kiekvienas turėjome siekti patys ir reikalauti iš kitų – būti pačia geriausia savo versija. Visi žinojome, kad mūsų tikslas – pergalė, ir turime padaryti viską, kad ją pasiektume“, – pasakojo R. Milevičius.

Ekstremalios sąlygos daug labiau išgrynina tiesas, apie kurias kalbama ir versle – motyvuota, efektyvi komanda gali labai daug nuveikti. Ir priešingai. Tik darbe, kasdienybėje kartais galima pasislėpti už kitų, o plaukiant Patagonijos pakrantėmis, kai vėjo gūsiai mėgina suplėšyti bures, slėptis nebūna už ko. Tad čia išbandytos situacijos gali tapti gerais pavyzdžiais, kaip elgtis ar nesielgti versle.

Tiesa, nepaisant taip stropiai atrinktos komandos, buriuotojams nepavyko išvengti sunkių išbandymų. Vienas didžiausių iššūkių „Team Brunel“ įgulos laukė plaukiant iš Kinijos į Naująją Zelandiją. Visi gerai žinojo – bus tam tikras laiko tarpas, kai gali pasiekti netikslios orų prognozės, tai buvo nuolat kartojama per susirinkimus.

Jachta sėkmingai išplaukė iš Kinijos į atvirus vandenis, sulaukė pastovių vėjų į bures ir sėkmingai artėjo prie Naujosios Zelandijos krantų. Visi duomenys rodė, kad po dviejų parų „Team Brunel“ įgula sėkmingai pasieks finišą gerokai lenkdama kitus dalyvius. Ir staiga situaciją sujaukė tradicinė orų prognozė, pranešusi, kad netrukus laivas pateks į štilio zoną. Tai reiškė, kad visas optimistines prognozes reikia atidėti į šalį ir imtis skubių priemonių situacijai suvaldyti.

„Shibui“ pranešėjas Rokas Milevičius, „The Ocean Race“ buriuotojas, kapitonas savo pranešime kalba apie komandos dinamiką, lyderystę, apie tai, ką pats patyrė ir išmoko iš legendinio „Team Brunel“ kapitono B. Bekkingo, o vėliau – savo asmeninės patirties. Prestižinėse buriavimo varžybose patirtos situacijos gali tapti geromis pamokomis versle.

Kas skaitėte 4-ąjį „Shibui“ naujienlaiškį ir pasakojimą apie R. Milevičių, pamenate – tame „The Ocean Race“ etape pirmaujančią „Team Brunel“ įgulą palikome plaukiančią iš Kinijos į Naująją Zelandiją. Jų planus netrukus pasiekti finišą sugriovė orų prognozė, žadanti, kad netrukus jachta įplauks į štilio zoną.

Klaidos kaina – pralaimėtas etapas

„Halzuojam!“, – nuskambėjo įsakymas. Tokia komanda reiškia posūkį plaukiant pavėjui, o realybėje tai atrodė: laivas daro staigų posūkį ir plaukia link kitų, netgi praleisdamas juos į priekį, kad taip pasinaudodamas palankiu vėju drauge su jais artėtų prie finišo. Nes užstrigus štilio zonoje kelias iki tikslo užtruktų dar ilgiau.

Po keturių valandų „Team Brunel“ pasiekė dar viena orų prognozė. Paaiškėjo, kad ankstesnioji, privertusi kardinaliai pakeisti laivo kursą, buvo neteisinga.

„Visi žinojom, kad bus laikas, kai negalima pasitikėti prognozėmis, ir vis tiek remdamiesi ja priėmėme sprendimą keisti kursą“, – pašnekovas iki šiol negali be emocijų pasakoti apie klaidą, vietoj pergalės jų įgulai atnešusią šešis baudos taškus. Galima tik įsivaizduoti, kaip visa ta situacija atrodė finiše laukiantiems rėmėjams, varžybų organizatoriams, žiūrovams – sėkmingai į finišą skriejusi jachta staiga apsisuka ir pradeda plaukti vos ne atgal...

„Tai buvo vienas iš sunkiausių momentų, komandos dvasia pradėjo klibėti“, – prisimena R. Milevičius.

Tačiau motyvuota komanda sugebėjo įveikti ir šį išbandymą, kur kas sėkmingiau praplaukti kitus etapus ir įtemptoje, iki paskutinių regatos minučių vykusioje kovoje užimti antrąją vietą. Kaip jai tai pavyko? Tikriausiai, suveikė komandos narių savybės, kurios buvo tokios svarbios per jų atranką: noras laimėti, motyvacija dalyvauti.

„Fizinės savybės buvo labai svarbu, bet dar svarbiau psichologinės. Plaukiant fiziškai būna labai sunku, ir jei kažko nepadarysi, bus sudėtingiau kitiems. Bet jei palūši psichologiškai, bus dar blogiau, nes demotyvuosi kitus“, – jau gerokai vėliau Rokas sužinojo, kokių įgulos narių ieškojo B. Bekkingas. Ir lenktynės įrodė, kad patyręs kapitonas buvo teisus.

Lyderis ir komandos motyvacija

Plaukdamas su „Team Brunel“ R. Milevičius gavo puikių pamokų ir progų įsitikinti, kaip svarbu surinkti efektyvią komandą, ją suburti ir motyvuoti. Praėjusiais metais jis turėjo progos visas išmoktas pamokas pritaikyti praktikoje – pirmą kartą istorijoje Lietuvos buriuotojų komanda su jachta „Ambersail 2“ startavo „The Ocean Race“ lenktynėse aplink Europą. Vadovauti mūsų šalies komandai buvo pakviestas Rokas.

Tiesa, skirtingai nei B. Bekkingas, jis negalėjo surinkti komandos – jos branduolį sudarė šeši nuolatiniai, visuose etapuose plaukę buriuotojai, o kita komandos dalis buvo etapuose besikeitę „Ambersail 2“ klubo nariai.

Iš šios regatos R. Milevičius vėl gavo sau, dabar jau kaip komandos lyderiui, naudingų pamokų, kuriomis jis dalijasi su pranešimo klausytojais. Pirmoji, kartojama daugelio vadovų – kiekvienas komandos narys turi daryti savo darbą, lyderis – taip pat. Pamokanti istorija: pašnekovas teigia kiek per vėlai supratęs, kad yra griežtas vadovas, keliantis savo komandai užduotis, o ji dėl patirties stokos negali jų atlikti. Tad ėmėsi daugelį darbų daryti pats, taip dar labiau demotyvuodamas komandą. Rezultatas – pervargęs ir negalėjęs realiai įvertinti situacijos priėmė sprendimą, gerokai pabloginusį „Ambersail 2“ komandos padėtį finalinėje varžybų lentelėje.

„Tik tada supratau, kad reikia kiek atsitraukti, žengti žingsnį atgal ir peržiūrėti savo planus bei tikslus. Juk sakoma – komanda stipri tiek, kiek stiprus silpniausias jos narys“, – prisimena išmoktas pamokas pašnekovas.

Dar viena jų – komandos motyvacija, padedanti arba trukdanti siekti tikslo. Geriausiai tai iliustruoti Rokui sekasi vėlgi remiantis buriuotojo patirtimi. Pavyzdžiui, nelengva bus iškovoti pergalę įgulai, jei vienų jos narių motyvacija – laimėti, o kitų – tiesiog mėgautis buriavimu.

„The Ocean Race“ – už švarius vandenynus

Beje, pasakojant apie „The Ocean Race“ dar reikia paminėti, kad jų dalyviai galvoja ne tik apie rezultatą, bet ir apie tvarumą, aplinkos taršą, nes kas jau kas, o buriuotojai gerai mato, kokią žalą pasaulio vandenims daro plastikas ir kitos mūsų žmonių veiklos pasekmės.

Taip natūraliai šių prestižinių varžybų organizatoriai ir dalyviai nusprendė prisidėti prie globalių mūsų planetos problemų sprendimo pasirinkdami labai konkrečia sritį – siekti, kad vandenynai būtų kuo švaresni. Tad visi „The Ocean Race“ dalyviai pasirašo memorandumą, kad nenaudos vienkartinio plastiko; po regatos susitikdami su gerbėjais kalba ne tik apie buriavimą, bet ir apie tvarumą; o plaukdami turi laboratorijas, ima vandens mėginius ir juos tiria, taip aprūpindami mokslininkus duomenimis iš nuošalių vandenyno dalių.

Šią misiją R. Milevičius tęsia ir plaukdamas su „Ambersail 2“ komanda.