Pasakojamos istorijos padeda įprasminti esamą laiką ir jį suprasti. Berta Tilmantaitė
Severinos Venckutės nuotr..

Olimpinė čempionė Rūta Meilutytė, plaukianti per krauju pasruvusį tvenkinį priešais Rusijos ambasados Vilniuje langus – šį iškalbingą vaizdą fiksuojančios nuotraukos pasklido po visą pasaulį. Performansu „Swimming Through“ (liet. (iš)plaukti) jo kūrėjos siekė atkreipti dėmesį į karą Ukrainoje ir kalbėti apie mūsų, stebinčių tą karą iš šalies, patirtis bei savijautą.

„Po to, kai vasario 24 d. Rusija pradėjo karą Ukrainoje, daug virsmų vyko ir kiekvieno mūsų viduje, visi stengėmės padėti Ukrainai. Bet žmonės pavargsta nuo informacijos, emocijų, o mes norėjome palaikyti šią pokalbio giją, daryti spaudimą politikams, sprendimų priėmėjams. Performansas atsirado iš natūralios reikiamybės išreikšti savo savijautą ir kalbėti apie tai, kas svarbu“, – pasakojo viena iš jo kūrėjų Berta Tilmantaitė, multimedijų žurnalistė, fotografė, Nara.lt bendrasteigėja ir „Shibui“ pranešėja.

Per meno simbolius perduodama kolektyvinė patirtis

Pasak pašnekovės, viskas vyko natūraliai, idėja toliau vystėsi per pokalbius su Rūta, su Neringa Rekašiūte, Aurelija Urbonavičiūte.

„Tiek menas, tiek žurnalistika iš esmės yra kalbėjimas, istorijų pasakojimas, kuris mus visus suartina ir sujungia. Iš daugelio atsiliepimų supratome, kad performansas pasiteisino, nes išreiškė, kaip mes jaučiamės ir ką mes norime pasakyti, o tai rezonavo daugybei žmonių visame pasaulyje, kurie jaučiasi panašiai“, – kalbėjo pašnekovė.

Tokiais sudėtingais laikotarpiais žmonės linkę atsigręžti į meną, nes jis padeda geriau susivokti savyje ir aplinkoje, sustiprina, kuria bendrystės jausmą.

„Tai, kas dabar vyksta Ukrainoje ir ką mes išgyvename, nėra nauja – tokių ir panašių įvykių istorijoje yra buvę. Mes visi patiriame dalykus, kurie kolektyvinėje sąmonėje jau yra užsifiksavę. Pasakodami istorijas mes galime atrasti archetipinius veikėjus, susisieti su jų istorija, tarsi įsižeminti. Menas suteikia simbolius, per kuriuos tie išgyvenimai įgauna formą, pasakoja istoriją apie tai, kas vyksta, todėl per juos ir reikia kalbėti. Arba – tylėti“, – komentavo meno misiją visuotinio nerimo metais B. Tilmantaitė.

Bendra patirtis, panašiai suprantami simboliai ir archetipai kuria bendrystės, vienybės jausmą, ir tai padeda mums visiems kartu išbūti. Raktinis žodis visoje šioje patirtyje ir išgyvenimuose – istorija. Istorijos, pasakos mokė mus nuo vaikystės, per jas pažinome savo aplinką ir pasaulį, per jas mums perduodama ankstesnių kartų patirtis bei išmintis. Jos kalba mums ir dabar – per meną ar per žurnalistiką, jei pastaroji tikra, kokybiška, išgyventa – autoriaus ar istoriją pasakojančio asmens. Žurnalisto užrašyta istorija gali padėti atrasti bendrumo jausmą, suprasti, kad ne tu vienas tai išgyveni; gali praplėsti supratimo lauką kitų patirtimis; pagilinti tolerancijos lygį išgirdus kito motyvus.

Menas, istorijos – priemonė komandai stiprinti

Tas pačias rekomendacijas galima perkelti ir į kur kas siauresnę, atskiro įmonės kolektyvo ar atskiros komandos erdvę. Dažnoje įmonėje ar įstaigoje žmonės nebendrauja labai atvirai, ypač dabar, kai per pandemiją daugelis dirbo namuose, o bendri susijungimai zoom ar kitoje platformoje skiriami aptarti einamuosius darbo klausimus. Karas dar labiau išbalansavo tą silpną vienybės jausmą – galbūt daugelis jaučiasi panašiai, bet reakcijos į tuos pačius dalykus gali būti labai skirtingos.

„Menas, žurnalistinės istorijos ir per tai išgyvenami panašūs jausmai bei patirtys, net ir skirtingi vertinimai gali padėti komandai suartėti, susisieti vieniems su kitais“, – įsitikinusi B. Tilmantaitė.

Tokias įžvalgas diktuoja jos ankstesnės patirtys – meno stebėjimas, istorijų klausymasis, vėliau pokalbis su kūrėjais, dalijimasis patirtomis reakcijomis, sukeltais išgyvenimais gali pasitarnauti kaip patikimas komandą vienijantis įrankis, padedantis kolegoms geriau pažinti vieni kitus, o tuo pačiu – sustiprinantis. Galima eiti toliau – ne tik aptarti meno kūrinius, istorijas, diskutuoti su kūrėjais, bet ir mėginti patiems kurti.

„Tokios patirtys dažnai nustebina ir pačius žmones, ir jų kolegas. Jos tarsi praplečia tai išmėginusiojo ribas, padeda augti, tapti stipresniais ir atsparesniais. Juk tam, kad būtume atsparesni, turime suprasti, kas vyksta ir ką su tuo daryti“, – sako pašnekovė.