Su Algimantu Kuru, keliautoju, poliarininku, vienu iš „Shibui“ komandos pranešėjų suplanuotas pokalbis sukosi apie žmogaus galimybių ribas, atsparumą, gebėjimą adaptuotis. Tokią temą padiktavo šiandieninė realybė: pandemija, karas Ukrainoje, iš visų pusių atakuojančios naujienos apie ekonominę krizę.

Atrodo, kas jau kas, bet žmogus, sugebantis prisitaikyti ir išgyventi toli nuo civilizacijos, tarp sniegynų ir ledynų, spaudžiant dvidešimt penkių laipsnių šalčiui, tikrai galės pateikti bent kelis receptus, kaip tapti atsparesniu visoms negandoms, kaip gerokai praplėsti savo galimybių ribas. Tokių įgūdžių daugeliui jau prireikė ar dar prireiks artimiausiu laiku – tiek darbe, tiek kasdienybėje.

Atšiaurios sąlygos patikrina galimybių ribas

„JAV tapytojas Rockwell Kent yra pasakęs: „Negyvenamos ir atšiaurios erdvės, kad ir kokios niūrios – yra vienintelės vietos pasaulyje, kur gyvena laisvė." Ir man šis posakis labai imponuoja. Esu laisvas, kai nusikratau tų sąsajų su civilizacija“, – komentuoja Algimantas pasirinkimą keliauti po Sibirą, Grenlandiją, Skandinaviją, Islandiją. Na, sunku pradėti pokalbį kitaip, nei pačiu banaliausiu tokios temos klausimu – ko savo noru per atostogas keliauti į šaltus, atšiaurius kraštus, kai yra tiek daug gerokai šiltesnių šalių ir saulėtų paplūdimių.

„Man nepatinka karštis, – šypsosi pašnekovas, patikslindamas: – Man irgi būna šalta, bet prie visko priprantama“.

Atšiaurios sąlygos ne tik leidžia pamiršti civilizaciją, bet ir suteikia puikią terpę išbandyti save, savo galimybių ir gebėjimo adaptuotis ribas, atsirinkti, kas gyvenime svarbu, o dėl ko iš tiesų neverta labai jaudintis.

„Populiaru sakyti, kad žmogus išnaudoja tik kažkiek savo potencialo. Lengva apie tai kalbėti, kai sėdi šiltuose namuose, turi pakankamai maisto. Visai kitaip, kai atsiduri šaltyje, ledo ir sniego apsuptyje – turi elgtis taip, kaip tos sąlygos leidžia. Jos apsprendžia pasirinkimą. Elementarus pavyzdys – Vilniuje, norėdamas valgyti, galiu rinktis makaronus, galiu kepsnį ir vyną. Kai esu ekspedicijoje, turiu tik ryžių ir makaronų, tuo ir apsiriboju, nes žinau – kepsnio negausiu, ir dėl to nesijaučiu nelaimingas ar nuskriaustas – puikiausiai užtenka to, ką turiu“, – pasakoja pašnekovas apie kelionėje apribotus poreikius ir iš to kylantį supratimą – realiai išgyvenimui mums visko reikia kur kas mažiau, nei kartais įsivaizduojame, ir kažkokių dalykų turėjimas ar neturėjimas neapsprendžia mūsų laimės.

Efektyvesnio darbo mokytojas šaltis

Pasakodamas apie savo keliones ir patirtis, poliarininkas dažna sulaukia klausimų – kaip kovoti su šalčiu, kaip jį įveikti.

„Su šalčiu nepakovosi, tiesiog turi priimti situaciją tokią, kokia ji yra, ir išgyventi. Atsparumą padiktuoja sąlygos, kuriose esi – turi adaptuotis jose. Civilizacijoje paprastai turime atsitraukimo kelių, galime kažko nedaryti, jei nesinori, jei per sunku, jei nepatinka – pasiteisinimą visada rasime. O kai esi kelionėje, vienas ar su keliais bendražygiais, ir per audrą kelis kartus nesėkmingai bandai pastatyti palapinę, nemesi šio darbo nusprendęs, kad tai per sunku. Statysi ir pastatysi, nes supranti, kad be jos per naktį neišgyvensi“, – atskleidžia keliautojas gebėjimo adaptuotis ugdymo receptus.

Kitas pavyzdys, kai stingdantis šaltis sparčiai išmokina galvoti ir dirbti kuo efektyviau: „Sakykim, reikia susiremontuoti smulkią detalę, tad dirbti turiu plikomis rankomis. O šaltis minus dvidešimt, pučia ledinis vėjas. Realiai darbui turiu dešimt sekundžių, nes vėliau pirštai pradeda stingti, tenka vėl mautis pirštines ir juos atšildyti, bet tai skaudus procesas. Privalau labai gerai paskaičiuoti ir apgalvoti visus veiksmus, kaip galėčiau dirbti kuo sparčiau ir sunaudoti kuo mažiau resursų“.

Pasak pašnekovo, šaltis duoda impulsą, priverčia judėti, nes jei tingėsi, tiesiog sušalsi. Tokia patirtis vėliau praverčia ir kasdieniame programuotojo darbe. Net rašant programinį kodą stengiesi pagalvoti, kaip tai padaryti kuo efektyviau.

Lemtingos klaidos – ar galima jų išvengti?

Nepaisant ekstremalių kelionių, Algimantas sako nelaikantis savęs ekstremalu – prieš keliaudamas jis visada atidžiai įvertina visas galimas rizikas ir pasiruošia planą B – ką daryti, jei taip nutiktų. Tiesa, klaidų ne visada pavyksta išvengti. Viena tokių ištiko atšiaurioje Grenlandijoje, per kurią tuomet Algimantas keliavo vienas.

„Ėjau ledu fiorde ir įlūžau – maždaug kilometro atstumu nuo kranto. Iki tos situacijos jau buvau padaręs nemažai klaidų, bet tik atsidūręs lediniame vandenyje labai aiškiai supratau – dar viena klaida, ir viskas“, – prisimena pašnekovas tragiškai galėjusį pasibaigti nutikimą.

Kokios tos klaidos?

„Aš turėjau kirsti fiordą ir ėjau labai rizikuodamas, matydamas, kad ledas nestabilus. Situacija darėsi vis blogesnė, bet apėmė azartas, čiuožiau slidėmis pirmyn, tikėdamasis, kad netrukus situacija pagerės. Tik ji vis blogėjo, kol staiga ledas neišlaikė... Atsidūriau vandenyje ir aš, ir mano temptos rogės su visa manta, sveriančios 60 kg. Puikiausiai supratau, kad šiomis sąlygomis žmogus turi dvi–tris minutes išlipti iš ledinio vandens, nes tuoj prasidės hipotermija. Labai aiškiai suvokiau, kad reikia itin atidžiai paskirstyti resursus, kad neturiu erdvės klaidoms“, – grįžo mintimis į sudėtingą situaciją keliautojas.

Su Algimantu Kuru, keliautoju, poliarininku, vienu iš „Shibui“ komandos pranešėjų kalbamės apie žmogaus galimybių ribas, atsparumą, gebėjimą adaptuotis. Apie keliones po atšiaurius planetos kampelius ir ledynų bei sniegynų apsuptyje išmoktas pamokas.

Kas neskaitėte „Shibui“ naujienlaiškio Nr. 8, priminsime, kad pašnekovą palikome Grenlandijoje, nesėkmingai bandžiusį kirsti užšalusį fiordą ir įlūžusį su visa manta maždaug kilometro atstumu iki kranto. Lauke temperatūra buvo kiek žemiau nei minus dvidešimt. Išsigelbėjimui jis turėjo maždaug dvi–tris minutes, nes ilgiau tokioje vandens temperatūroje išsilaikyti būtų tiesiog neįmanoma.

Deja, pirmas mėginimas užšliaužti ant ledo nepavyko. Visa laimė, pasisekė tai padaryti iš antro karto.

„Pavyko ištraukti ir roges su visa manta. Bet tik išlipęs ant ledo supratau, kad situacija yra kur kas blogesnė, nei aš galvojau – prasidėjo atoslūgis ir povandeninės srovės dar labiau ardė ir taip blogą ledą. Aiškiai suvokiau, kad net neturiu laiko persirengti, privalau kuo greičiau dingti iš tos vietos. Pasikeičiau pirštines, prailginau virvę, kuria vilkau roges, kad svoris kuo labiau pasiskirstytų, ir nuskubėjau link kranto. Tas bėgimas buvo labai sunkus, bet panikos nejutau – vis dar stipriai veikė adrenalinas“, – prisiminė laimingai pasibaigusį tragišką nutikimą pašnekovas.

Bijoti yra normalu

Ar tuomet buvo labai baisu?

„Baimės jausmas yra labai naudingas, jis padeda mums išvengti pavojingų situacijų, – įsitikinęs Algimantas. – Ir dėl dabartinio konteksto daugelis jaučiame įvairių baimių. Aš pats siekiu gauti naudos iš to baimės jausmo – bandau suprasti jo priežastis ir ieškau būdų, kaip su tuo kovoti. Kartais yra labai naudinga išdrįsti susidurti su savo baimėmis ir pabandyti jas įveikti – realybėje ar bent jau mintyse.“

Prieš minėtą kelionę į Grenlandiją, pašnekovas neslepia, taip pat bijojo, kad gali atsidurti sudėtingose situacijose ir svarstė, kaip reikėtų jas įveikti.

„Labai pravertė ankstesnėse kelionėse sukaupta patirtis. Tada ruošdamasis naujoms žinai, kas gali nutikti, kuo rizikuoji, ką turi daryti norėdamas tą riziką sumažinti. Nepasiruošusiems, neturintiems patirties leistis į tokias ekspedicijas būtų labai pavojinga. Kelionės išmokė visas rizikas vertinti labai rimtai“, – sako poliarininkas.

Iš kitos pusės – žmonės kažkodėl bijo, kas gali nutikti tolimoje kelionėje, bet daug mažiau susimąsto apie rizikas, kurios laukia kiekvieną dieną sėdant už automobilio vairo ar minant dviračio pedalus. Kiek Jūsų sėsdami ant dviračio dedatės šalmą? Algimantas ledynų ir šalčio pamokas dabar taiko ir kasdienybėje – važiuodamas dviračiu visada dėvi šalmą, riedučiais – apsaugas. Ar dažnai krito nuo dviračio taip, kad skilo šalmas? Visa laimė, ne. Bet žinojimas, kiek neatsargumas, neapdairumas ar klaida gali kainuoti šiaurinėje ekspedicijoje, skatina kiek įmanoma sumažinti jų riziką ir kasdienybėje.

Tobulėti ir keistis priverčia aplinkybės

Pašnekovas primena akivaizdžią, bet dažnai ignoruojamą tiesą – atsparumo, galimybių ribos plečiasi labai pamažu. Kantriai, palaipsniui keliant kartelę aukštyn, galima pasiekti labai daug. Jei jam pačiam kas prieš dvidešimt metų būtų pasakęs, kad drauge su bendrakeleiviais įveiks 650 km Grenlandijos ledynų per tris savaites, jei primintų kitas ekspedicijas – būtų negalėjęs patikėti tuo, kas šiandien jau yra praeitis.

Kelionės – puiki proga išbandyti save, savo galimybių ribas, gebėjimą prisitaikyti prie naujos situacijos. Banali tiesa – iš principo visi esame tinginiai. Mokytis, tobulėti, keistis mus dažniausiai priverčia aplinkybės. Viena iš jų – kelionės. Kaip organizmas pirmas dienas protestuoja ir piktinasi naujomis sąlygomis (šalčiu, nepatogia palapine ir pan.), o paskui prisitaiko, taip panašūs virsmai vyksta ir su mūsų smegenimis, mintimis, mąstymu. Galime įveikti situacijas, kurios įprastomis sąlygomis atrodytų sunkiai nugalimos.

Be to, išėjimas iš kasdienės rutinos duoda naujų įspūdžių, padeda visai kitu kampu pažvelgti į kasdienybę. Dėl to nebūtina leistis į ekstremalias keliones po sniegynus ar ledynus. Kartais užtenka išvykos į kaimo sodybą, ir šis pasikeitimas jau skatina mūsų smegenis pradėti generuoti originalesnius sprendimus.

Beje, paradoksas, bet nauja aplinka dažnai leidžia naujai pamatyti ir save. Tas vaizdas kartais gali džiuginti, bet kartais – būti nelabai malonus.

„Gal tai ir yra kelionių esmė – būti atviram – kraštui, po kurį keliauji, bendražygiams ir pačiam sau. Ne visada savimi didžiuojiesi, kai pamatai, kaip elgiesi sudėtingose situacijose, bet supranti, koks esi iš tiesų. Ir tada jau galvoji, ką toliau su savimi tokiu daryti“, – svarsto Algimantas.

Daugiau apie jo kelionių nutikimus bei patirtis ir jų pritaikymą kasdienybėje galite išgirsti Algimanto Kuro pranešimuose.