8 000 metrų viršūnė – tik pusiaukelė (II dalis). Saulius Damulevičius
Asmeninio albumo nuotraukos
II dalis

Kokias kalnų pamokas galime pritaikyti versle – apie tai kalbamės su „Shibui“ lektoriumi Sauliumi Damulevičiumi – vienu žinomiausių Lietuvos alpinistų. Tiems, kas neskaitė pirmojo mūsų naujienlaiškio, priminsime, kad Saulių palikome stovintį beveik 8 km aukštyje ant suledėjusio sniego lentos, kuri bet kada gali atitrūkti ir nulėkti žemyn. Vieta – Broad Peak (8047 m) viršūnės šlaitas (Pakistanas). Iki viršūnės jau buvo likę labai nedaug.

Iš S. Damulevičiaus kalnų dienoraščio:

„Foti, sustok, kur esi! Šlaitas nestabilus!“ – įspėju kolegą ir paprašau per žmonių grandinę perduoti žinią Israfilui ir rusų slidininkams, kad šie įsijungtų radijo stoteles. Jungiu savąją ir netrukus išgirstu Antoną, prašantį patikslinti situaciją. Pasakoju, kas nutiko, ir kad mano supratimu, šlaitas per daug pavojingas. Prašau jų, kaip sniego ekspertų ir instruktorių, įvertinti situaciją. Antonas klausia, ar matau sniego sienelę, kuria turėtų baigtis ši atkarpa. Atsakau, kad nieko negaliu įžiūrėti, bet pabandysiu palipti šiek tiek aukščiau.

Užsidedu kuprinę ir bandau kaip įmanoma atsargiau judėti šlaitu. Nepaisant mano pastangų, šlaitas plyšta dar bent porą kartų. Kiekvieną kartą širdis nusirita į kulnus. Kaskart žengiu dar penkiolika žingsnių ir blyškia prožektoriaus šviesa skenuoju virš savęs esantį šlaitą. Tamsoje neįžvelgdamas tolesnio maršruto, galiausiai nusprendžiu, kad iki sienelės liko ne mažiau kaip 50, o gal ir visas 100 metrų. „7500 m aukštyje – ne vieta žaisti rusišką ruletę“, – tariu sau ir sustoju. Laukdamas atsakymo iš bendražygių, kelias minutes žvelgiu į juodą prarają, kuria apačioje užsibaigia šis ledu blizgantis šlaitas. Nuo ten iki ledyno – du kilometrai tuštumos.

Pagaliau vėl atgyja mano racija. Antonas raportuoja: „Sauliau, atlikome testą: sąlygos tokios, kad mažiausias krustelėjimas gali lemti laviną. Jei ne dabar, tai įdienojus visas šlaitas gali nugarmėti žemyn. Reikia leistis.“

Sprendimą esu priėmęs, todėl ilgai nedelsiu atsakydamas, nes ir taip jau kone pusantros valandos esu ant šio pavojingo šlaito. „Viską supratau, leidžiuosi“, – pranešu per raciją ir prieš apsisukdamas mintyse suplanuoju saugiausią nusileidimo kelią.

Matau, kad visos apačioje esančios švieselės jau šviečia žemyn: neatsirado nė vieno „narsuolio“, panorusio šiąnakt panaudoti savo sėkmės kreditą. Lik sveika, viršūne! Šiemet du kartus teko apsisukti nepasiekus Tavęs. Nors praeitą kartą tebuvo likę mažiau nei šimtas (vertikalių) metrų...“

Gyvenimas maksimalios koncentracijos sąlygomis

Klausantis Sauliaus vis knieti užduoti turbūt dažniausiai alpinistų girdimą klausimą: „Tai ko ten kopiate?“ Taip, ne visiems žmonėms geriausios atostogos viešbutyje „viskas įskaičiuota“, bet ir kalnuose yra daug kitų veiklų, nebalansuojant ant siauros atbrailos aštuonių kilometrų aukštyje. Na, būkime atviri – komforto jokio (Saulius kopia be deguonies ir nešikų pagalbos), o ir prizas – viršūnė – pasiekiamas toli gražu ne visada. Tad motyvai kokie?

„Atsakyti į šį klausimą nėra paprasta. Tačiau vienareikšmiai – tokios ekspedicijos leidžia į savo gyvenimą pažvelgti kitu kampu. Aukštyje suvoki, kad niekas nėra savaime duota. Netgi pats gyvenimas, kuris čia atrodo kaip duotybė, ten reikalauja nemažų pastangų. Kaip nesušalti, rasti vietą palapinei pastatyti, atstatyti jėgas... Ir svarbiausia – kaip nepadaryti esminių klaidų, kurios įstumtų tave ir komandą į pavojų. Kaip ir klaidos, kiekvieno žingsnio ar sprendimo kaina gali būti didžiulė. Todėl privalau kiekvieną akimirką susitelkti, į tai, ką darau, kopti maksimalaus susikaupimo būsenoje. Draugas yra svarstęs – ką galėtume pasiekti darbe, kiek nuveikti versle, jei galėtume ir čia išlaikyti tokią būseną. Tačiau reikia pripažinti, kad ten mažiau socialinio triukšmo, darbinio streso ir kitų išorinių dirgiklių. Gyvenimas kitoks, tarsi išgrynintas. O tai leidžia labiau susitelkti į tikslą, darbą su komanda, pilnai išnaudoti turimas priemones ir geriau įvertinti situaciją“, – pasakoja alpinistas apie unikalias patirtis, kurios vėliau praverčia ir čia, žemumose.

Nuo kopimo į aukščiausias planetos viršūnes jo nesustabdė nei talibų išpuolis Pakistane, nei šalia kopusių bendražygių žūtys, nei prieš pora metų trūkusi jį laikiusi virvė.

„Sakoma, tam, jog lėktuvas nukristų, turi vienu metu susidėti septyni faktoriai. Panašiai ir kalnuose. Alpinizmo veteranai pasakoja, kad visuomet būna du skambučiai, du įspėjimai, o trečias – jau prie dangaus vartų. Kad įžvelgtum tuos įspėjimus ir spėtum išvengti nelaimės, turi išlikti atidus. Tačiau valandų valandas kopiant dideliame aukštyje, šaltyje, be miego ir adekvataus maisto, sunku išlaikyti dėmesį. Padarai vieną klaidą, kitą, o paskui įvykiai rutuliojasi labai staigiai: atrodo, vieną akimirką dar viskas gerai, o kitą jau jauti, kaip čiuoži šlaitu žemyn. Todėl pastebėjęs klaidas – pavyzdžiui, kai netyčia užminu ant saugos virvės ar „kate“ užkabinu savo batą – žinau, kad privalau sustoti ir bent šiek tiek pailsėti. Trumpa pertrauka ar arbatos gurkšnis kartais gali laiku nutraukti tą nesėkmių grandinę“, – prisimena pašnekovas kalnų pamokas.

Apie alpinistus dažnai sakoma, kad jie tiesiog adrenalino fanai.

„Negaliu atsakyti už visus, bet man atvirkščiai – kalnuose nesinori jokio adrenalino. Adrenalinas organizme išsiskiria tik „avarinėse“ situacijose, kai gyvybei gresia realus, neišvengiamas pavojus. Jei taip nutinka, laikas tarytum sulėtėja, įgauni daugiau jėgų, sutelki dar daugiau dėmesio, ir žiūrėk, kartais dėl to pavyksta išsigelbėti. Kitaip tariant, tai yra lyg gelbėjimosi ratas, iškritus iš laivo per audrą. Ar norėtumėt atsidurti tokioje būsenoje? Spėju, kad ne“, – nesutinka su klijuojama adrenalino fanų etikete alpinistas.

Tikslui pasiekti būtina aistra ir ištvermė

Alpinizmas gali akivaizdžiai pademonstruoti, kad sėkmę lemia didžiulis noras pasiekti tikslą ir ištvermė – dvi pagrindinės sudedamosios, verčiančios kęsti šaltį, kasdien vėl ir vėl kopti apledėjusiais šlaitais.

„Aukščiausios viršūnės užburia. Aštuoniatūkstantininkų, iškilusių virš taip vadinamos „mirties zonos“, yra vos keturiolika. Lietuviai dar nėra įkopę į šešias aukščiausias viršūnes. Visi kalnai skiriasi ne tik aukščiu, bet ir keliamais iššūkiais, geografija, ankstesnių kopimų istorijomis... Vieni žmonės pradeda nuo Everesto, kiti renkasi nuoseklesnį kelią. Kadangi kopiu be papildomo deguonies, man būtina atsargiau rinktis tikslus ir palengva, tikslingai kaupti patirtį. Tikiu, kad atkaklumas ir nuoseklumas leidžia atlikti dalykus, kurie iš pradžių atrodo neįmanomi. Visgi svarbu nepamiršti, kad viršūnė nėra pagrindinis tikslas. Svarbus visas procesas, nuo pasirengimo iki sėkmingo nusileidimo į bazinę stovyklą. Juk viršūnė alpinistui tėra pusė kelio, o pusiaukelėje negali atsipalaiduoti. Kaip kopiant į viršų skaičiavome žingsnius, besileisdami skaičiuojame valandas, likusias iki sutemų. Kalnai neleidžia pamiršti, kad „mirties zonoje“ joks organizmas negali išgyventi ilgiau nei keliasdešimt valandų. Todėl aiškiai suprantame, koks trapus gyvenimas ir koks brangus laikas. Dėl to esame priversti nuolat vertinti situaciją, sverti savo galimybes, priiminėti sprendimus. Grįžus atgal į komforto zoną lengva pamiršti, kad laikas čia taip pat ribotas. Tą pastebi tik kai nugyveni ne vieną dešimtmetį, įgyji gerokai išminties ir patirties, arba kai nutinka nelaimė – pačiam ar kažkam iš artimųjų. Tuomet esminiai klausimai iškyla prieš akis, pradedi galvoti, kas esi ir kaip nori įprasminti savo buvimą. Tad esminiai principai ir kalnuose, ir kasdienybėje yra tie patys“, – apibendrina pašnekovas.

Gal šios pamokos ir yra viena iš alpinizmo žavesio paslapčių? Galite ir patys paklausti Sauliaus Damulevičiaus, jei atsakymo neišgirsite per jo pranešimą „Kaip pasiruošti įkopti į AUKŠTĄ kalną“.