Šalčio ir ledo pamokos. II dalis Algimantas Kuras
Algimanto Kuro nuotr.

Su Algimantu Kuru, keliautoju, poliarininku, vienu iš „Shibui“ komandos pranešėjų kalbamės apie žmogaus galimybių ribas, atsparumą, gebėjimą adaptuotis. Apie keliones po atšiaurius planetos kampelius ir ledynų bei sniegynų apsuptyje išmoktas pamokas.

Kas neskaitėte „Shibui“ naujienlaiškio Nr. 8, priminsime, kad pašnekovą palikome Grenlandijoje, nesėkmingai bandžiusį kirsti užšalusį fiordą ir įlūžusį su visa manta maždaug kilometro atstumu iki kranto. Lauke temperatūra buvo kiek žemiau nei minus dvidešimt. Išsigelbėjimui jis turėjo maždaug dvi–tris minutes, nes ilgiau tokioje vandens temperatūroje išsilaikyti būtų tiesiog neįmanoma.

Deja, pirmas mėginimas užšliaužti ant ledo nepavyko. Visa laimė, pasisekė tai padaryti iš antro karto.

„Pavyko ištraukti ir roges su visa manta. Bet tik išlipęs ant ledo supratau, kad situacija yra kur kas blogesnė, nei aš galvojau – prasidėjo atoslūgis ir povandeninės srovės dar labiau ardė ir taip blogą ledą. Aiškiai suvokiau, kad net neturiu laiko persirengti, privalau kuo greičiau dingti iš tos vietos. Pasikeičiau pirštines, prailginau virvę, kuria vilkau roges, kad svoris kuo labiau pasiskirstytų, ir nuskubėjau link kranto. Tas bėgimas buvo labai sunkus, bet panikos nejutau – vis dar stipriai veikė adrenalinas“, – prisiminė laimingai pasibaigusį tragišką nutikimą pašnekovas.

„Populiaru sakyti, kad žmogus išnaudoja tik kažkiek savo potencialo. Lengva apie tai kalbėti, kai sėdi šiltuose namuose, turi pakankamai maisto. Visai kitaip, kai atsiduri šaltyje, ledo ir sniego apsuptyje – turi elgtis taip, kaip tos sąlygos leidžia. Jos apsprendžia pasirinkimą. Elementarus pavyzdys – Vilniuje, norėdamas valgyti, galiu rinktis makaronus, galiu kepsnį ir vyną. Kai esu ekspedicijoje, turiu tik ryžių ir makaronų, tuo ir apsiriboju, nes žinau – kepsnio negausiu, ir dėl to nesijaučiu nelaimingas ar nuskriaustas – puikiausiai užtenka to, ką turiu“, – pasakoja pašnekovas apie kelionėje apribotus poreikius ir iš to kylantį supratimą – realiai išgyvenimui mums visko reikia kur kas mažiau, nei kartais įsivaizduojame, ir kažkokių dalykų turėjimas ar neturėjimas neapsprendžia mūsų laimės.

Bijoti yra normalu

Ar tuomet buvo labai baisu?

„Baimės jausmas yra labai naudingas, jis padeda mums išvengti pavojingų situacijų, – įsitikinęs Algimantas. – Ir dėl dabartinio konteksto daugelis jaučiame įvairių baimių. Aš pats siekiu gauti naudos iš to baimės jausmo – bandau suprasti jo priežastis ir ieškau būdų, kaip su tuo kovoti. Kartais yra labai naudinga išdrįsti susidurti su savo baimėmis ir pabandyti jas įveikti – realybėje ar bent jau mintyse.“

Prieš minėtą kelionę į Grenlandiją, pašnekovas neslepia, taip pat bijojo, kad gali atsidurti sudėtingose situacijose ir svarstė, kaip reikėtų jas įveikti.

„Labai pravertė ankstesnėse kelionėse sukaupta patirtis. Tada ruošdamasis naujoms žinai, kas gali nutikti, kuo rizikuoji, ką turi daryti norėdamas tą riziką sumažinti. Nepasiruošusiems, neturintiems patirties leistis į tokias ekspedicijas būtų labai pavojinga. Kelionės išmokė visas rizikas vertinti labai rimtai“, – sako poliarininkas.

Iš kitos pusės – žmonės kažkodėl bijo, kas gali nutikti tolimoje kelionėje, bet daug mažiau susimąsto apie rizikas, kurios laukia kiekvieną dieną sėdant už automobilio vairo ar minant dviračio pedalus. Kiek Jūsų sėsdami ant dviračio dedatės šalmą? Algimantas ledynų ir šalčio pamokas dabar taiko ir kasdienybėje – važiuodamas dviračiu visada dėvi šalmą, riedučiais – apsaugas. Ar dažnai krito nuo dviračio taip, kad skilo šalmas? Visa laimė, ne. Bet žinojimas, kiek neatsargumas, neapdairumas ar klaida gali kainuoti šiaurinėje ekspedicijoje, skatina kiek įmanoma sumažinti jų riziką ir kasdienybėje.

Tobulėti ir keistis priverčia aplinkybės

Pašnekovas primena akivaizdžią, bet dažnai ignoruojamą tiesą – atsparumo, galimybių ribos plečiasi labai pamažu. Kantriai, palaipsniui keliant kartelę aukštyn, galima pasiekti labai daug. Jei jam pačiam kas prieš dvidešimt metų būtų pasakęs, kad drauge su bendrakeleiviais įveiks 650 km Grenlandijos ledynų per tris savaites, jei primintų kitas ekspedicijas – būtų negalėjęs patikėti tuo, kas šiandien jau yra praeitis.

Kelionės – puiki proga išbandyti save, savo galimybių ribas, gebėjimą prisitaikyti prie naujos situacijos. Banali tiesa – iš principo visi esame tinginiai. Mokytis, tobulėti, keistis mus dažniausiai priverčia aplinkybės. Viena iš jų – kelionės. Kaip organizmas pirmas dienas protestuoja ir piktinasi naujomis sąlygomis (šalčiu, nepatogia palapine ir pan.), o paskui prisitaiko, taip panašūs virsmai vyksta ir su mūsų smegenimis, mintimis, mąstymu. Galime įveikti situacijas, kurios įprastomis sąlygomis atrodytų sunkiai nugalimos.

Be to, išėjimas iš kasdienės rutinos duoda naujų įspūdžių, padeda visai kitu kampu pažvelgti į kasdienybę. Dėl to nebūtina leistis į ekstremalias keliones po sniegynus ar ledynus. Kartais užtenka išvykos į kaimo sodybą, ir šis pasikeitimas jau skatina mūsų smegenis pradėti generuoti originalesnius sprendimus.

Beje, paradoksas, bet nauja aplinka dažnai leidžia naujai pamatyti ir save. Tas vaizdas kartais gali džiuginti, bet kartais – būti nelabai malonus.

„Gal tai ir yra kelionių esmė – būti atviram – kraštui, po kurį keliauji, bendražygiams ir pačiam sau. Ne visada savimi didžiuojiesi, kai pamatai, kaip elgiesi sudėtingose situacijose, bet supranti, koks esi iš tiesų. Ir tada jau galvoji, ką toliau su savimi tokiu daryti“, – svarsto Algimantas.

Daugiau apie jo kelionių nutikimus bei patirtis ir jų pritaikymą kasdienybėje galite išgirsti Algimanto Kuro pranešimuose.